Roko Rožicko tinklaraštis

Sakoma, jog draugą pažinsi nelaimėje. Labai didelis procentas mano minčių tam pritaria. Tačiau įrašas tik iš dalies apie tai. Mintis parašyti įrašą apie „draugystę“ kilo Facebook’e pamačius vieną nuotrauką, kurioje puikavosi užrašas anglų kalba, skambantis maždaug taip (vertimas): „Atleisk, pamiršau, jog egzistuoju tik tada kai tau manęs prireikia“. Ir iš tiesų, neretai mane prisimena „draugai“ tik tada, kai reikia kažkokios paslaugos.

Prasidėjus naujam semestrui, tikiu, jog sulauksiu vėl ne vieno užklydusio svečio darbe ar žinutės mobiliajame (o gal derėtų pratintis sakyti išmaniajame?) telefone su prašymų įdiegti vieną ar kitą programą. Suprantu, mano darbas su tuo labai susijęs, bet keliasdešimt kartų įdiegęs vieną programą darbo metu dar diegti ją kitam? Atleiskit, bet taip ir stogas nuvažiuot gali. Tačiau net ir menkai pažįstami kolegos studentai užklysta su tokiais prašymais. Smagiausia, jog jei atsakai neturįs laiko, po valandos vėl sulauki žinutės ar svečio.

Praeitą semestrą buvau geras ir daugumai atrasdavau laiko įdiegti programą ar pažiūrėti, kuo „susirgo“ kompiuteris, tačiau šį semestrą pasižadėjau sau ir kolegoms darbe, kad tokius užklydėlius nuvilsiu – sakysiu griežtą NE darbams, kurie ne tik neįeina į mano pareigybes, bet dar ir gaišta laiką darbo metu. Skamba piktai net man pačiam, bet kiek gi galima būti geru?

Tačiau kolega pasiūlė nesakyti tokio griežto ne, o duoti suprasti, jog vakarais kartais turiu vieną kitą laisvą valandėlę, žinoma, labai brangią… Štai, kompiuterio operacinės sistemos perdiegimas kainuoja apie 50 litų, programų diegimas apie 10 litų, o dažniausiai gaunu vos šokoladą už 2 litus! Na taip, kartais ir šokolado užtenka, jei paprašo vieną kitą kartą ir nesunkių, valandos iš gyvenimo neatimančių darbų, o „užsakovas“ daugiau nei pažįstamas, bet dažniausiai draugai nelieka skolingi, jie žino, koks brangus yra kito žmogaus laikas, jie supranta, kad iš jų gautas šokoladas ar saldainių dėžutė yra deramas atlygis už darbą. Tačiau menkai pažįstami, staiga patapę „draugais“, ne tik užkrauna begalę smulkių darbelių, bet apie sugaišto laiko kompensavimą nepamąsto. Na, dauguma bent „Ačiū“ pasako, nors, deja, ne visi…

Nors sakoma, jog smagu jaustis reikalingu, bet labai lengvai reikalingumas perauga į pasinaudojimą. Tai gi, dar kartą viešai prisižadu neapsiimti neapmokestinamų papildomų darbų, kurie atneš daugiau neigiamų emocijų nei naudos ir draugiškumo.