Roko Rožicko tinklaraštis

Gemija Deveikienė – Karoliniškių šeimos klinikos gydytoja. Net gi klinikos vyr. gydytoja. Tačiau kas iš to „titulo“ (apie aukštesnes pareigas jau esu rašęs) jei gydytoja tik pasikelia ir pamiršta, kad jos klientai ne šiukšlės, o, dažniausiai, sergantys žmonės.

Viskas prasidėjo dar žiemą, kai mano žmona (tuo metu dar ne žmona) Ieva sunkiai susirgo plaučių uždegimu. Nuėjusi pas gydytoją G. Deveikienę išgirdo diagnozę – gerklės uždegimas. Gydytoja išrašė kelių rūšių vaistus, dalis iš jų – antibiotikai. Kaip bebūtų keista, Ieva juos nusipirko ir gėrė, tačiau jie nė velnio nepadėjo. Toliau lankantis pas gydytojus (ne tik G. Deveikienę) paaiškėjo, jog tai – plaučių uždegimas ir skubiai reikia gulti į ligoninę, tačiau G. Deveikienė išdrįso pasakyti, jog vaistai pradės veikti, tereikia palaukti. Lengva sveikam žmogui pasakyti palauk, bet sergančiam ir vos judančiam žmogui, kurio temperatūra kartais siekia ir 40 laipsnių, tai misija neįmanoma.

Šiaip ne taip įrodžius gydytojui, jog vis tik liga ne žaidimas, o tikrai rimta, pavyko gauti siuntimą į ligoninę, esančia Kauno gatvėje. Ligoninės priimanti gydytoja pranešė neturinti vietos, o laisvų lovų yra morge. Toks išsireiškimas skamba ne tik kaip įžeidžiantis, bet kaip ir pasiunčiantis miriop, akivaizdu, medikams visiškai vienodai šviečia kokios būklės pacientai vaikšto gatvėmis. Net gi buvo pasiūlyta autobusu nuvažiuoti į Antakalnio ligoninę ir pabandyti rasti vietą ten.

Po kelių iš eilės nesėkmių ir tik blogėjančios sveikatos buvo nuspręsta kreiptis pagalbos į pažįstamus gydytojus. Vienos gydytojos dėka pavyko rasti vietą ligoninėje ir tada prasidėjo gydymas. Vėliau paaiškėjo, kad uždelsus dar dieną ar dvi – atsivertų kelias į reanimaciją. Kaip ir visada, išpešti iš gydytojų informaciją buvo sunku, bet velniop tai, svarbiausiai, kad bent kažkas bandė rūpintis sveikata.

Pagerėjus būklei Ieva buvo nusiųsta į Žolyno gatvėje esančią polikliniką tolimesnei priežiūrai. Iš pirmo žvilgsnio Žolyno poliklinika pasirodė labai aukšto lygio, tačiau…

Gydytojų komisija, kurios viena iš narių Respublikinės tuberkuliozės ir infekcinių ligų universitetinės ligoninės (RTIUL) direktorė ar kitas aukštas pareigas užimanti gydytoja, nusiuntė ją į RTIUL, kur daugiausiai guli asocialūs ir lengvai užkrečiantys asmenys. Ten buvo paskirti įvairūs tyrimai, dauguma jų susiję būtent su tuberkulioze, kurios Antakalnio ligoninėje niekas nė neįtarė (arba tiesiog nuslėpė). Galiausiai, po daugiau nei savaitės, išvada – skrandžio sulčių sukilimas, dėl kurio atsiranda kosulys. Nors prieš brocnhoskopijos tyrimą buvo kalama į galvą, jog tai astma ir reikia atsisakyti gyvūnų, vengti dulkių ir pan. Įsivaizduokite, jei tai būtų aklai gydytojais pasikliaujantis žmogus ir prieš grįždama namo būtų dėl savo sveikatos atidavus gyvūnus į kitas rankas? Tai būtų žiauru.

Galiausiai, išeinant iš ligoninės, sutvarkius visus būtinus dokumentus, net paskambinant į polikliniką, kurioje buvo gydoma net ne ta liga, kuria ji sirgo, buvo užduotas klausimas, ar reikia pristatyti kažkokius dokumentus iš ligoninės (tai patarė giminaičiai), sulaukėme atsakymo – „Ne, nereikia“.

Tačiau šiandien, kreipiantis į Karoliniškių šeimos kliniką dėl pažymos, reikiamos į darbą, gydytoja G. Deveikienė kalbėjo kitaip – baisiai pyko, jog dėl visiško nesirūpinimo savo sveikata nepristatyti jokie dokumentai iš ligoninės. Keista, kai tos pačios įstaigos darbuotojai kalba skirtingai.

Nors prieš vasarą buvo praeinama identiška procedūra (vėl gi dėl darbo), liepė išsitirti kraują (nepastebėjau, kad tai būtų privaloma procedūra norint įsidarbinti), net gi pakartotinai pasidaryti plaučių nuotrauką. Cituoju: „Juk gali būti kas nors“. Iš tiesų, kas nors gali būti bet kuriam iš mūsų ir bet kurioje kūno dalyje, tačiau ar būtina atlikinėti tai (beje, mokamai ir kitame miesto gale), kas nėra būtina ir užima nemažai laiko, o įmonėms darbuotojo sveikatos išrašo reikia skubiai.

Be abejo, kai kuriuos tyrimus atlikti kartais tikrai pravartu, tačiau šviesti plaučius kelis kartus per metus yra ne tik nenaudinga, bet ir nesveika. Tuo labiau, ne tada, kai reikia kuo skubiau.

Galime paskaičiuoti, kiek laiko dar sugaištume, jei atliktume viską, ko nori gydytoja. Visų pirmą reikia užsiregistruoti į Žolyno polikliniką. Kadangi dabar rugpjūčio mėnesio antroji pusė – poliklinikas užgulę moksleiviai. Geriausiu atveju pavyktų užsiregistruoti kitos savaitės ketvirtadieniui ar penktadieniui. Tada, gavus nuotrauką ir kokį nors rezultatą (manau, atrastų sau papildomo darbo gydytojai ir ten) reiktų registruotis vėl į Karoliniškių šeimos kliniką. Tada, palaukus dar savaitę, būtų galima tikėtis jau gauti gydytojos dėmesio ir galbūt įrašo darbuotojo medicininėje knygelėje. Tačiau, ar gali darbuotojas dvi savaites dirbti neturėdamas išrašo apie savo sveikatą? Kaip elgtis tokioje situacijoje darbdaviui?

Tiesa, po vizito dar buvo išrašyti vaistai, kuriuos tikrai galima pakeisti natūralias vaistais, tačiau tiek siuntimas į Žolyno polikliniką, tiek vaistų receptas dar pačioje poliklinikoje tapo popieriaus skuteliais.

Taigi, mano atsiliepimas apie Karoliniškių šeimos kliniką, Žolyno polikliniką ir gydytoją Gemiją Deveikienę yra labai neigiamas ir niekada nelinkėčiau tokios pasikėlusios gydytojos nei vienam savo pažįstamam žmogui. Net veterinarinėje gydytojai elgiasi 100 kartų geriau.

Be abejo, šis įrašas tėra asmeninė nuomonė apie gydytojų darbą. Tačiau kaip bebūtų tai buvo paskutinis vizitas Karoliniškių šeimos klinikoje ir nuo dabar intensyviai atsirinkinėju privačias klinikas. Akys krypsta į Northway. Gal kas patarsit?